Šuniukų aikštelė Užliedžiuose
Idėjos kodas: 180
Aš Dela. Rusvo kailiuko, stačių ausų ir nuolat besimakaluojančios uodegos su baltu galiuku savininkė. Mano veislė – lietuviška mylimukė. Esu laimingas šuo. Miegu ant sofos, turiu nuosavą didžiulę žaislų dėžę, namie yra atskira spinta, kuri pridėta įvairiausių skanėstų man: mažiukų, kurių gaunu, kai gražiai apsisuku arba „duodu labas“, didesnių, kurių laukiu nekantriai trepsėdama, šeimininkams išeinant iš namų (pabūti vienai – didelis darbas, todėl ir skanėstas turi būti atitinkamas).
Kadangi esu atsakingas namų šuo, turiu tik man patikėtų pareigų. Saugau namus nuo visų įeinančiųjų. Kiekvieną apžiūriu, apuostau, aplaižau. Turiu įsikūrusi apžvalgos postą koridoriaus spintoje, iš jos puikiai matosi durys – niekas nepastebėtas ir be mano leidimo neprasmuks. O mano mėgstamiausias darbas, kuriam atlikti geresnio profesionalo tikrai nerasite – maisto kokybės inspektorės pareigos. Ragauju viską, kas tik pasiekia mano smalsią nosį. Pats skaniausias, tobuliausias iki šiol ragautas dalykas yra bananas, o mėgstamiausias lietuviškas patiekalas – šaltibarščiai.
Na, bet užteks apie mane, papasakosiu apie savo kiemo draugus.
Arčis – rimto stoto vyrukas – anglų buldogas. Visada atrodo rimtas ir susikaupęs, bet iš tikrųjų iškart susileidžia, jei kas pakalbina. Na, bet negaliu skųstis, jis geras sąjungininkas. Jei lekiu tyrinėti naujos pievos, jis visada kartu (o šeimininkai iš paskos).
Rumba – dar maža ir visur norinti dalyvauti. Prisipažinsiu, šitas jos bruožas mane kartais nervina. Ji negerbia nė vieno šuns privatumo – su visais jai reikia pasisveikinti, su visais pažaisti, būtinai turi ateiti apžiūrėti ir apuostyti tą patį kupstą, kurį jau aš nusižiūrėjau. O jos nosis gera, ji gi biglė – šuo seklys. Na, bet nieko, mes ją išmokysime kultūros. Dar maža – vilties yra.
Su kaimynais susitinkame kiekvieną rytą. Reikia gi šeimininkus išvesti pasivaikščioti, kitaip jie visai aptingtų ir kaimynų nepažinotų, gyventų viename kaime, bet visai svetimi. Mes su draugais čia rimtą socialinį darbą dirbame – gelbėjame žmones nuo vienatvės. Jie gali ne tik susitikti, bet ir pabendrauti – visada turi bendrą temą – apie mus, šunis. Prisipažinsiu nesigirdama, tikrai jaučiuosi kurianti milžinišką indėlį į bendruomenės sutelkimą.
O dabar apie tai, kas svarbiausia, kodėl aš čia ir Jūs apie mane skaitote.
Mums reikia aikštelės! Nesupraskite klaidingai, jos reikia ne tik mums trims, bet ir kitiems Užliedžiuose gyvenantiems keturkojams. Reikia žalios aptvertos pievelės, kur galėtume visi susitikti, palakstyti, pažaisti su šeimininkais, užsidirbti skanėstų šokinėjant per kliūtis ar laipiojant buomais. Ir svarbiausia, toliau dirbti savo darbą – rūpintis visaverte šeimininkų socializacija.
Savo svajonių aikštelei mes jau išsirinkome vietą (Minties g., Užliedžiai), dabar ten yra mūsų mėgstamiausia pieva. Svarbiausias aikštelės atributas – tvora. Ji turi būti ne tik aukšta, kad iš laimės šokinėdami neperšoktume, bet ir gerai įremta į žemę, kad nebūtų lengva po ja prasikasti. Beje, jei kam reikia sukasti lysves šiltnamyje, drąsiai kreipkitės. Neprižadu, kad bus tiesios, bet kad iškart bus paruoštos duobės sodinti, galiu garantuoti. Tvoros varteliai turi atsidaryti į vidų, kad nežiūrėdami kur lekiame ir atsitrenkę, netyčia jų neatidarytume. Būtina ir šiukšlių dėžė. Mes gi tvarkingi šunys, nesvarbu, kad gyvename kaime! Poilsio pertraukėlėms ir padrybsojimams būtų gerai turėti kelis medelius, kad saulėtomis dienomis rastume pavėsį. Ir aišku – žaidimai. Na, gerai, mokslai. Norime mokytis visokių komandų – laipioti, landžioti, šokinėti, kad šeimininkai galėtų didžiuotis savo gudručiais. Tikiuosi, kad nesusipyksite dėl spalvų, nes mums jos visai nesvarbios, ir kuo greičiau įrengsite mūsų svajonių aikštelę!
Vieta: Minties g. 39, Užliedžių k. Užliedžių sen.
Dokumentai (1)
-
Peržiūrėti dokumentą
Šuniukų aikštelės idėja
PDF | 10 MB